Trapi istorija apie baimę mylėti…

Brangiems mano skaitytojams, be kurių ši istorija nebūtų pasiekusi tviskančios pabaigos. Dėkoju visiems, kas nepagailėjo savo laiko ir skaitė bei vertino. Tikiuosi, kad ši istorija palietė jūsų širdis ir bent minutei leido atitolti nuo tikrovės ir pasinerti į tobulo pasaulio glėbį, tokio, kuris egzistuoja tik mūsų fantazijose.

Sudie Jums taria mano istorijos herojai.

Pagarbiai,

Jūsų Juoda Dykuma

- Negaliu patikėti, kad mes tai padarėme, - nusijuokiau braidydama po putojančias bangas, rankomis kilstelėjau suknelės klostes, kad per daug nesušlaptų.

Kreigas nusijuokęs numetė švarką tiesiai ant smėlio, batai jau seniai buvo jame paskendę, išgirdau, kaip jis brenda per vandenį. Atsigręžiau, jis gundančiai nusišypsojo ir ėmė mane vytis. Garsiai nusijuokiau, kai jis mane pačiupęs ant rankų apsuko kelis ratus, rankomis apsivijau jo kaklą.

- Ponia, Mei Donegon, prašome nebėgti nuo savo vyro, - sumurmėjo į ausį.

Buvo liepos vidurys, vanduo neapsakomai šiltas kuteno kojas, lengvas vėjelis žaidė plaukuose. Prabėgo beveik metai nuo pastarųjų įvykių. Buvome toli už miesto, nuošali jūros pakrantė priklausė tik mums, tiesa, netoliese palikome savo svečius, kurie šiuo metu šventė mūsų vestuves.

Nusijuokiau Kreigui į kaklą.

- Ką tu pasakysi jei dabar išsimaudytume?

Ėmiau segioti jo marškinius.

- Man patinka ši mintis… - pritarė ir nusmaukė suknelės petnešėlę.

Pasinėrėme į bučinių lavina, šiltos bangos glostė kūną. Ištirpusi saulė jūros paviršiuje priminė raudoną vyną, lašeliai spindėjo ant įkaitusios odos. Panėriau ir nuplaukiau kelis metrus į priekį, išnirusi pakliuvau tiesiai Kreigui į rankas. Apsivijau kojomis jo liemenį, Kreigo rankos slydo mano nugara, bučiavau minkštas lūpas, pirštus panardinau drėgnuose plaukuose. Netekę proto sukiojomės tarp bangų pamiršę viską pasaulyje…

 Saulė jau seniai nusileidusi, tačiau smėlis vis dar spinduliavo jos šilumą. Gulėjome vienas kito glėbyje, per kūną dar bėgiojo malonūs virpuliukai. Mums daugiau žodžių nebereikėjo, kalbėjo mūsų akys, kūnai, širdys… Visiška pilnatvė užpildė mūsų gyvenimus, kiekvienas rytas buvo tyros laimės spindulys, o vakaras šilta ir jauki užuovėja… Laikas sustodavo ir tik mums paliepus vėl imdavo tekėti, vien tam, kad sekundės virstų valandom, dienos mėnesiais, o metai amžinybe…

Po septynių mėnesių.

 Buvo šiltas rugpjūčio vakaras, vaikštinėjau su Kreigu prie jūros. Kelios žuvėdros klykavo danguje, mieguista saulė slėpėsi bangų klostėse.  Susikibę už rankų žingsniavo pakrantėje palikdami minkštas pėdas smėlyje.

Staiga sustojau pajutusi keistą dūrį pilvo apačioje. Paglosčiau ranka ir skausmas aprimo.

- Viskas gerai, mieloji? - išgirdau Kreigo balsą.

- Taip… Tik mažylis išdykauja, - nusišypsojau.

Vėl pradėjome eiti, pajutau nestiprų spyri ties šonkauliais. Mane visada jaudino, kai jis pradėdavo judėti, tai būdavo kažkas nepaprasto, neįvardijama žodžiais, sustabdžiau Kreigą ir paprašiau prisėsti. Suėmiau jo ranką ir uždėjau ties spyrio vietomis. Abu nusijuokėme, kai gana stiprus spyris pataikė jam tiesiai į delną. Pasilenkęs Kreigas švelniai palietė mano lūpas.

- Negalėčiau įsivaizduoti didesnės laimės…

- O aš galiu… - pasakiau, - ji bus dar didesnė, kai jis išvys pasaulį… - paglosčiau milžinišką pilvą.

- Po mėnesio… - sumurmėjo apkabindamas mane per pečius.

Taip ir prasėdėjome visą vakarą svajodami apie savo mažylį, meilios šypsenos nedingo nuo veidų.

Jau buvo laikas ruoštis namo, kai man dar nepažystamas pojūtis perliejo kūną. Sustingau vietoje.

- Kreigai, - balsas šiek tiek suvirpėjo, - manau jau laikas… - iškvėpiau.

- Žinoma, jau galima vykti namo, - atsakė atsistodamas ir ištiesė man ranką.

Mano pirštai tvirtai įsirėžė jam į ranką.

- Ne namo, Kreigai…

Kreigas pastebėjo mano išblyškusį veidą ir virpančią ranką ant pilvo.

- Ką? - sunerimo.

Pasimetęs žiūrėjo į mane.

- Dėl Dievo meilės… - išstenėjau, kvėpuoti darėsi sunkiau. - Į ligoninę, Kreigai…. Ligoninę… - beveik išskiemenavau.

*

Švelni šviesa plėšė vokus, galva šiek tiek sukosi, girdėjau kažką prieinant. Šilti pirštai susinėrė su manaisiais, pasukau galvą.

- Mmm… - sumurmėjau.

Minkštos lūpos palietė kaktą, galiausiai įstengiau atsimerkti. Kreigas sėdėjo šalia, glostė plaukus, pirštais perbraukė skruostą.

- Pagaliau nubudai, - tyliai sumurmėjo.

Jaučiausi lyg būčiau svetimame kūne, visur keistai gėlė. Akimis perbėgau šviesią palatą.

- Viskas gerai? - paklausiau gergždžiančiu balsu.

- Viskas gerai, - atsakė taip pat tyliai. - Tik tau reikia atgauti jėgas…

- Kaip mažylis? - sunerimau.

- Nuostabiai, - nusišypsojo. - Nors ir gimė mėnesiu anksčiau jaučiasi puikiai…

- Kada galėsiu jį pamatyti?

Su kiekvienu žodžiu galva darėsi šviesesnė, širdis suspurdėjo iš  nekantrumo, jog greitai galėsiu pamatyti mažylį.

- Esi tikra, jog nebenori nusnūsti?

- Manau jau pakankamai miegojau… Noriu jį pamatyti? Ar bus galima? - bėriau klausimus.

- Žinoma, nueisiu paprašysiu seselės, jog leistu tau jį atnešti.

Kreigas greitai išėjo iš palatos. Pasirėmusi alkūnėmis pasistengiau atsisėsti, šiek tiek gėlė šonus.

Netrukus durys lėtai prasivėrė, grįžo Kreigas su baltu ryšulėliu rankose. Jo akys spinduliavo laime, lūpose palaimingas šypsnys, ištiesiau rankas į jį.

Mažas, rožinės spalvos veidelis, miniatiūrinė nosytė, užmerktos akutės bei tvirtai sučiauptos plonos lūpos vos matėsi iš po balto audeklo. Toks mažulytis ir trapus mano berniukas ramiai alsavo, prisiglaudžiau jį arčiau ir vos, vos lupomis palėčiau švelnią kaktukę. Laiminga nusišypsojau, skruostu nusirito ašara. Širdis prisipildė šiltos motiniškos laimės, su kiekvienu dūžiu jos vis daugėjo.

- Jis toks mažulytis… - sumurmėjau.

Kreigas prisėdo šalia, atsirėmė į pagalvę ir priglaudė savo galvą prie manosios. Ilgai žvelgiau į miegantį kūdikį, o ašaros vis krito, Kreigas pirštu vis braukė jas.

Atgręžiau į jį savo šlapią nuo ašarų veidą. Žiūrėjome vienas į kitą dievinančiais žvilgsniais, toks keistas jausmas, kai du paprasti žmonės sukuria stebuklą. Laimės bučinys užmigo mūsų lūpose besiklausydamas trijų širdžių plakimo.

Vaikštinėjau virtuvėje laukdama, kol užvirs vanduo, įtemptai galvojau, kaip Kreigui pranešti, jog mes tapsime tėvais. Bandžiau spėlioti, kaip jis galėtų sureaguoti, kokios bus nuotaikos. Nors jis nė karto ir neužsiminė apie vaikus, tačiau tikėjau, kad ši žinia jam bus priimtina.

Užsiplikiusi arbatos nuėjau į miegamąjį, Kreigas dar miegojo. Atsisėdau ant lovos krašto, nubraukiau kelias sruogas jam nuo kaktos, atrodė toks ramus, pažeidžiamas… Nesusilaikiusi perbraukiau žandikaulio liniją, kalu žemyn link raktikaulio. Žvelgiau į šį miegantį dievaitį, o širdis krūtinėje spurdėjo iš meilės jam. Troškau padaryti viską, kad nuo šiol mes būtume laimingi ir ši laimė tęstųsi amžinai.

Labai lėtai ėmė virpėti blakstienos, tingus šypsnys nuslydo lūpomis. Pariečiau kojas po savimi ir greitai pasilenkusi pakštelėjau į lūpas. Sėdėjau besišypsodama, laukiau, kol jis pramerks akis.

- Aš dar miegu… - sumurmėjo.

Pasiėmiau jo ranką ir ėmiau delne paišyti apskritimus. Galiausiai vos, vos praplėšė akis.

- Kodėl tu negali būti, kaip visi normalūs žmonės ir pamiegoti bent jau iki vienuoliktos… - suburbėjo.

Papūčiau lūpas, įsivaizdavau labai įsižeidusi.

- Ak, o aš maniau, kad kaip tik norėsi kuo daugiau laiko praleisti su manimi, o nesivartyti lovoje… - paleidau jo ranką ir šiek tiek atsitraukiau.

Tingiai sudejavęs pagavo mano rankas ir prisitraukė atgal.

- Vaje… Tikrai nepagalvojau… Aš toks kvailys, - plačiai nusišypsojo.

- Taip… - pritariau pasiremdama jam į krūtinę, - labai mielas kvailys, - patikslinau pabučiuodama į kaktą.

- Pasiilgau tokių rytų… - nusižiovavo.

Įsitaisiau jo šiltame glėbyje, padėjau galvą ant peties. Ramybės nedavė tik viena įkyri mintis…

- Kreigai? - sumurmėjau po kelių minučių.

- Mmm?

Jo kairė ranka buvo apsikabinusi mano liemenį, uždėjau savąją ant jos.

- Turiu tau kai ką pasakyti… - vos girdimai pasakiau.

Tačiau jis išgirdo ir akimirksniu pakėlė galvą, regis, visi miegai iš karto išsisklaidė. 

- Kas? - pasakė išsigandęs.

- Tik nežiūrėk į mane, kaip beprotis, - prunkštelėjau nusišypsodama, jo veido išraiška tikrai atrodė juokingai.

Kreigas greitai „atitaisė” savo veidą ir dabar žiūrėjo bemaž normaliai.

- Jaudiniesi? - paklausiau staiga pajutusi šiokį tokį smagumą, tai man padėjo atsikratyti jaudulio.

- Savaime suprantama… Tas tavo „Turiu tau kai ką pasakyti” - pakartojo, - nuskambėjo ganėtinai kraupiai…

Jis vis dar žiūrėjo į mane susiraukęs, laukdamas, kol mestelsiu lemtingą frazę. Giliai įkvėpiau.

- Aš laukiuosi…

Ši akimirka pralėkė pro akis lyg sulėtintam filme. Kreigas nemirksėdamas žvelgė į akis, praviros lūpos net nesujudėjo. Tvirčiau suspaudžiau jo ranką, kuria vis dar buvo apsikabinęs mano liemenį.

- Laukiesi? - sušnibždėjo lyg kokį šventą žodį.

Linktelėjau. Kupinos nuostabos akys nukrypo į mano pilvą, pirštų galiukais perbraukė per jį.

- Laukiesi… - pakartojo, tarsi klausydamasis, kaip skamba šis žodis.

Stebėjau, kaip jo veidą atsiranda šypsena.

- Mei, vaikas, - beveik šūktelėjo ir atsisėdęs čiupo mane į glėbį, - Dieve mano… Vaikas…- vis kartojo.

Taip pat nusišypsojus jį apsikabinau.

- Negaliu patikėti… - murmėjo.

Atsitraukęs žvelgė į mane spindinčiom akim, jo plati šypsena nušvietė visą kambarį.

- Nuo kada…? Kiek…? - žiopčiojo, regis, sunkiai rankiojo žodžius.

- Mėnuo, - pasakiau.

- Vadinasi… - šiek tiek pasvarstė, - tu jau žinojai prieš išvažiuodama… - šypsena sumažėjo. - Tada ligoninėje ar ne?

Linktelėjau.

- Dieve mano… Dabar viską suprantu…

Vėl čiupo mane į glėbį.

- Mei, ar tu įsivaizduoji… - murmėjo, - Mes tapsime tėvais…

Nusijuokiau. Jis atrodė, kaip mažas iš laimės krykštaujantis berniukas, gavęs neįkainojamą dovaną.

Dabar jau tikrai žinojau, kad mūsų laimės neaptemdys jokie niūrus debesys.

Dar kelis nesėkmingi bandymai paskambinti, nieko. Vaikštinėjau po šiltą kambarį, o į galvą ėmė lįsti ne itin malonios mintys. Staiga išgirdau beldimą į duris. Nejaukumas perėjo per širdį, kas čia galėtų būti tokiu metu? Koks nors aplinkinis kaimynas? Nesiryžau atverti durų. Beldimas pasikartojo. Priėjusi prie durų stabtelėjau.

- Kas čia? - šūktelėjau, nebuvau tokia kvaila, kad aklinoje tamsoje praverčiau duris nepažystamajam.

- Kreigas, - išgirdau atsaką.

Akimirką stovėjau netikėdama.Širdis suspurdėjo. Nejau jis tikrai čia? Nesužinosiu, kol neatidarysiu durų.

Per kojas perėjo šaltukas, prieš akis mano mylimas veidas. Lauke baisiai pustė, greit atvėriau duris iki galo, kad galėtų įeiti.

- Ką tu čia veiki? - žagtelėjau.

Tamsiuose Kerigo plaukuose mirgėjo tirpstančios snaigės, keli lašeliai nusirito veidu. Jis nusimetė šlapią paltą ir papurtė galvą, patamsėjusiomis akimis žvelgė į mano sutrikusi veidą.

- Žinau, jog buvau žadėjęs tau duoti tiek laiko kiek tik tau reikės, - pradėjo nuo šalčio užkimusiu balsu.- Tačiau turiu svarią priežastį, kodėl esu čia.

Žiūrėjau į jį išplėtusi akis, jis atrodė kitoks, daug rimtesnis, šaltesnis, gal netgi piktas. Mostelėjau jam ranka, kad eitų į prieškambarį. Atsisėdau ant kušetės, sunėriau pirštus, keistas nejaukumas tvyrojo tarp mūsų. Nejau tas visas laikas, kurį praleidome atskirai įstatė pleištą tarp mūsų?

Kreigas prisėdo šalia, pasuko galvą į mano pusę.

- Aš pavargau, - atsiduso.

Štai, dabar jis pasakys, kad esu jam nereikalinga, smelktelėjo širdyje, tvirčiau sukandau dantis, kad neimčiau virpėti.

- Ilgai savo gyvenime nemačiau tikslo… - pradėjo. - Tiesą pasakius, nelabai ir atsižvelgiau į savo poreikius, tačiau, tau apsirodžius mano gyvenimas pasikeitė ir man tai patiko. Išmokau pastabėti tai, kas nepastebima, jausti - ko niekada niekam nejaučiau… Ėmiau suprasti, ką reiškia gyventi dėl kito žmogaus, aš panorau turėti tai, ko niekada neturėjau. Maniau, kad mano laimė jau ranka pasiekiama, tačiau staiga ji pati ėmė tolti nuo manęs, nusigręžė, - Kreigas pažvelgė į mane. - Sako, gyvenimas duoda tik tiek skausmo, kiek žmogus gali pakelti, tačiau manau, kas jis prastas matematikas… Atvykau čia tam, kad galutinai sudėčiau visus taškus, nes pavargau laukti, to, kas galutinai gali nuo manęs atitolti, pavargau siekti ir nepasiekti… Aš nesu bejausmis, Mei, man reikia, kad į mano meilę būtų atsakyta… Nes aš pagaliau noriu turėti gyvenimą, kuriuo galėčiau džiaugtis kiekvieną dieną, supranti mane?

Prieš mano valią ėmė kauptis ašaros, buvo skaudu suvokti, kad aš iš ties jį taip skaudinau. Tikrai buvau savanaudė galvodama tik apie savo jausmus, kad laikiau save nukentėjusia puse, juk kentėjome abu. Negalėdama ištarti nė žodžio linktelėjau.

- Mei, - jis prisislinko arčiau. - Aš noriu, kad dabar pasakytum, ko tu nori, kad suprasčiau, nes tavo žodžiai sako vieną, poelgiai kitą… - žiūrėjau į jo apsiblaususias akis. - Noriu žinoti ar tai ką mes patyrėme buvo tikra.

- Nejau tikrai manai, kad mano meilė tau galėjo tiesiog pradingti? - išspaudžiau gergždžiančiu balsu.

- Aš negaliu suprasti… Sakai vieną, tačiau tavo veiksmai kalba priešingai… Juk jei mylima nepaliekama.

Jo šalti pirštai palietė mano šiltą skruostą, pajutęs, kad perbėgo drebulys greit ją atitraukė. Sugavusi jo ranką sunėriau su savo pirštais, stipriai suspaudžiau, norėjau, kad jis bent minutei pajustų tą sumaištį, kuri dar prieš kelias dienas draskė mane. Nurijau kartų gumulą gerklėje.

- Aš noriu… - pradėjau, jis ir vėl vertė kalbėti apie savo jausmus. - Noriu visą savo likusį gyvenimą praleisti su tavim… Niekada nemaniau, kad tokie jausmai mane užklups taip greitai… Aš tiesiog išsigandau…

Kreigas švelniai nusišypsojo.

- Aš noriu, kad neslėptum savo jausmų viduje, noriu, kad nebijotum pasakyti, jog myli, nes, nors tai ir banaliai skamba, tačiau aš noriu tai girdėti.

Nunarinau galvą.

- Atleisk… Man nederėjo taip pasielgti… Tai buvo labai vaikiška… - mikčiojau.

- Tu dar jauna… - sumurmėjo į plaukus glostydamas juos.

- Tai nepasiteisinimas… Tūrėjau pagalvoti, kaip tu jausies… Tuo metu per daug galvojau apie savo savijautą.

- Bet ir aš dėl daug ko kaltas… - pradėjo.

- Gal nebekalbėkime apie tai? - sumurmėjau priglausdama prie jo.

Tvirtos jo rankos apsivijo mane ir šiek tiek kilstelėjo, atsisėdau jam ant kelių, įsikniaubiau į petį.

- Ak, tai buvo taip kvaila… - suburbėjau.

- Regis, sakei daugiau apie tai nekalbėti, - jutau kaip nusišypsojo į skruostą.

Buvo taip gera vėl jausti jį šalia, atrodė, kad buvo prabėgus ne savaitė, o ištisi mėnesiai. Sunkiai tikėjau savo laime, sėdėjau apsikabinus savo mylimą žmogų be kurio nebeįsivaizdavau gyvenimo ir ateitis nebeatrodė  tokia miglota.

- Tai tu vis dar tekėsi už manęs? - paklausė atsitraukęs.

Nusišypsojau pro ašaras.

- Žinoma, nejau manei, kad manimi taip lengvai atsikratysi, - nusišypsojau.

Pagaliau išgirdau jo duslų juoką, širdis ėmė skrajoti iš laimės. Rankomis suėmiau jo veidą ir įsisiurbiau į jo lūpas, nebegalėjau ištverti, taip troškau jo glamonių. Nebuvo jokios preliudijos, aistra akimirksniu plykstelėjo, išsiilgę vienas kito glaudėmės dar arčiau. Jo vis dar apšalusios lūpos glamonėjo manąsias, karštis tekėjo mano venomis.

- Daugiau niekada… - murmėjo Kreigas tarp bučinių. - Niekada nepaliksiu tavęs nė minutei… Nebenoriu daugiau tokių nesusipratimų…

Mano rankos jau klaidžiojo jo apnuogintu kūnu, timptelėjau jį šiek tiek ant savęs, neišlaikę pusiausvyros kluptelėjom ant kilimo, nė per milimetrą neatsitraukėm vienas nuo kito. Nugara jutau sklindančią šilumą nuo židinio staiga šiek tiek atsitraukiau.

- Turiu tau kai ką pasakyti…

Kreigas klausiamai sužiuro.

- Aš myliu tave, - pasakiau, nuo šio karto stengsiuos kuo dažniau jam tai priminti, juk meilė tam ir yra, kad skleistųsi į paviršių, o ne skendėtu paslėpta.

Jo veide atsirado plati šypsena, suėmęs abiem rankom mano veidą padovanojo saldų bučinį.

- Ir aš tave myliu, mano gyvenime…

Parėjau namo ir nuėjau tiesiai į miegamąjį, turėjau valandą laiko susidėti daiktus, susitariau, jog Leilani mane pati ten nuveš. Išgirdau, kaip prasiveria durys.

- Aš noriu pasikalbėti, - išgirdau negyvą Kreigo balsą.

- Aš taip pat, - atsakiau ir pasisukau į jį.

Nors mačiau jį tik prieš kelias valandas dabar jis atrodė nepažystamas. Akyse nesimatė jokios ugnelės, lūpų kampučiai nusvirę, visas šiek tiek susigūžęs. Nuliūdusiomis akimis žvelgė į mane.

- Aš… - pradėjau, pasirodė, tai pasakyti bus daug sunkiau. - Aš kelioms dienoms išvykstu.

Atrodė lyg būčiau sudūrusi jam tiesiai į širdį, neapsakomas skausmas plykstelėjęs jo akyse palietė ir mane. Vos suvaldžiau norą prieiti ir jį apkabinti, tačiau aš jau buvau apsisprendusi, o tai viską pakeistų.

- Išvyksti? - tyliai pakartojo.

- Taip… Noriu šiek tiek pagalvoti… Susivokti savyje…

- Aš myliu tave… - jo lūpos vos sujudėjo.

- Ir aš tave, - atsakiau.

*

Žvelgiau pro automobilio langą, lekiantys vaizdai šį kartą manęs nežavėjo, jau vakarėjo. Tolumoje pastebėjau nedidelį, vieno aukšto namuką. Toks mažulytis grėsmingo miško pašonėje, apsnigtu stogu ir nedideliais liūdnais langeliais žvelgiantis į kelią.

Sustojus pastebėjau, jog čia buvo nukastas keliukas, Leilani minėjo, kad ji su vyru čia retkarčiais atvažiuoja net ir žiemą. Nunešiau krepšį prie didelių, medinių durų, laukiau kol atrakins duris.

- Štai, tėra du kambariai ir didelis prieškambaris bei mažutė virtuvė su vonia… - ėmė rodyti. - Reikia užkurti židinį, kad apšiltų…

Leilani greitai įšniukštinėjo visus kampelius, parodė, kur rasti sukrautas malkas, nukiūtinusi į virtuvę pripildė šaldytuvą maisto produktų. Pasidėjau drabužių krepšį ir nuskubėjau į prieškambarį prie židinio, buvo iš ties šalta.

Ugnis smagiai spragsėjo, atsisėdau ant gauruoto kilimo priešais židinį, tik dabar apžvelgiau kambarį. Čia beveik viskas buvo padaryta iš medžio, tai teikė jaukumo šilumos jausmą. Minkšti baldų apmušalai, sendinto medžio sienos bei grindys, senovinės lempos.

- Čia labai gražu, - pasakiau.

- Taip, man taip pat čia patinka. Jaučiuosi lyg nukeliavusi keliais šimtmečiai į praeitį, - nusijuokė Leilani. - Jei tau ko nors prireiks tuoj pat skambink.. - pridūrė. - O jei kas nutiks gali drąsiai kreiptis į aplinkinius kaimynus…

- Nesijaudink, viskas bus gerai, - šyptelėjau.

Apsikabinau Leilani ir pakštelėjau į skruostą.

- Ačiū.

- Tikiuosi viskas susitvarkys…

 Likusi viena išsikroviau daiktus, pasidariau vakarienę. Man patiko žiūrėti į šokančias liepsnas, tad pasiklojau antklodę ant sofos ir atsinešiau pagalvę, nusprendžiau šią naktį miegoti čia.

*

Jaučiausi puikiai, prabėgus jau dvejoms dienoms ėmiausi veikos. Laimei buvau pasiėmusi kelis tuščius sąsiuvinius ir begales pieštukų, anglies bei pastelių, įtariau, kad gali pabosti sėdėti užsidarius savo mintyse, tad pasinėriau į seniai užmirštą veiklą. Susiradusi grotuvą įsijungiau muziką, lengvas šypsnys žaidė veide, kai ėmiau piešti pro langą matomą nuostabų peizažą. Vos užbaigus vieną pradėdavau kitą, norėjosi vis dar, ranka lakstė nesustodama. Pagauta impulso ėmiau piešti žmogaus veido kontūrus, dailinau, tryniau, vėl paišiau… Tik užbaigus įsižiūrėjau ir apmiriau. Tokie valiūkiškai susitaršę plaukai, išraiškingos akys, kurių kamputyje žaidė saulės blyksnis, jausmingos lūpos rangančios šypseną, dailūs antakiai bei tiesi nosies linija… Visas šis veidas man buvo toks gerai pažystamas… Galėdavau net užsimerkus matyti jį  prieš akis. Padėjau jį į šalį ir ėmiausi kito.

Šalia vieno eskizo gulė kiti: mažutės kūdikio rankutės, mažytės pėdutės įspaustos medžio drevėje, susikibusios mylimųjų rankos, maža mergaitė sėdinti ant kelių ir glaudžianti prie savęs meškiną su kaspinu… Nesusilaikiusi nupiešiau kūdikio veidelį… Užmerkti akių vokai, po kuriais įsivaizdavau mėlynas, kaip vandenynas akis, nedidelė duobutė skruoste, kai jis miegodamas nusišypso…

Viską padėjau ir ilgai žvelgiau į šį veidelį… Apsikabinau save rankomis, ak, kaip aš norėjau, kad jis greičiau išvystų pasaulį…

*

Buvo paskutinis sausio vakaras, taigi, jau savaitė, kaip esu čia. Sukinėjausi vonioje prieš veidrodį, jutau, kad priaugau svorio, tačiau tikrai ne dėl to, jog laukiausi… Tiesiog daktaro išrašyta „dieta” tikrai veikė. Džiaugiausi savimi, dabar buvau visiškai tikra, kad mano kūdikis bus sveikas, o ir savijauta pasitaisė, nebebuvau tokia suirzusi, nuotaika pastovi, nebesijaučiau mieguista, netgi veido spalva atrodė gyvesnė.

Įsijungiau nedidelį televizorių virtuvėje, visame name buvo justi žemuogių kvapas, pasigardžiuodama gėriau arbatą. Žvelgiau į gulintį telefoną. Labai norėjau paskambinti Kreigui, beprotiškas ilgesys jau kelinta diena neduoda man ramybės. Visi mano jausmai, kaip krištolas buvo tyrūs ir aiškūs. Troškau vėl paskęsti jo akių bedugnėje, jausti sklindančią šilumą.

Paėmiau telefoną ir surinkau jo numerį. Niekas neatsakė.

Susikrimtusi žvelgiau į pustuštį puodelį, kas nutiks jei jis pavargo laukti? Šiuo atveju jaučiausi savanaudė. Visada vogdavau laiką, tačiau maniau, kad tai padori kainą už įtrūkį mano širdyje…

Švelnūs judesiai ramino, Kreigas paėmė mane ant rankų ir nunešė į miegamąjį, pasisodinęs ant kelių toliau mylavo. Išsekus ašaroms užsnūdau.

Miegas nebuvo ramus, vis jaučiau persekiojančius šešėlius, pasiklydusi visiškoje tamsoje klupinėjau, rankomis jaučiau šaltus akmenis, ledinis lietus ėmė čaižyti pečius.

Atsimerkiau. Garsūs širdies smūgiai aidėjo visame kūne, kilstelėjau galvą, kambaryje buvau viena. Lėtai nuleidau kojas ir atsistojau, jaučiau nedidelį silpnumą. Pravėriau duris, iš virtuvės sklido piktas Kreigo balsas, neįstengiau suprasti nė vieno žodžio, staiga jis nutilo ir išgirdau trinktelėjimą. Iš žingsnių supratau, jog ateina į svetainę.

- Kaip jautiesi? - paklausė pamatęs mane.

- Geriau, - sumurmėjau.

Jis priėjo ir rankomis suėmė mano veidą, žiūrėjo į akis.

- Kas yra, mieloji? - švelniai paklausė.

- Kaip kelionė? - pasidomėjau.

- Nemanau, kad dabar tinkamas laikas kalbėti apie darbą… - pradėjo.

- Aš klausiu ne apie darbą…

Mačiau, kad jis nesuprato, ką tiksliai noriu iš jo sužinoti, sutrikęs žvilgsnis klaidžiojo mano veidu. Stebėjausi savimi, kad suradau jėgų pradėti šią temą… ir nusprendžiau eiti iki galo. Žinojau, kad tą žurnalą kažkur turėjau namuose, buvau radus pašto dėžutėj, iš karto paslėpiau, kad nekliūtų man po akimis.

Nužingsniavau prie spintelės, kur laikėme spaudą, atidariau stalčių ir ištraukiau patį paskutinį, atverčiau ties reikiamu puslapiu ir net nepažvelgusi padėjau ant stalo. Žvilgtelėjau į Kreigą ir nuėjusi prie tolesnio krėslo atsisėdau. Kreigas lėtai priėjo ir atvertė žurnalą. Jo veidas suakmenėjo, regis, pats netikėjo tuo ką matė. Keista, tačiau nebejaučiau jokio jaudulio, graužaties… Tapau viskam apatiška, tiesiog žiūrėjau į jo iškreiptą veidą.

- Ne… - jis kilstelėjo akis į mane. - Viskas nėra taip, kaip atrodo… - žengė kelis žingsnius link manęs.

Susikėliau kojas ant krėslo, prisispaudžiau artyn ir pasirėmiau smakrą, žiūrėjau į kilimo ornamentą.

- Mei, aš galiu viską paaiškinti, - numetė žurnalą ir priėjęs atsiklaupė šalia. - Mūsų tiesiog paprašė nusifotografuoti, aš nespėjau sureaguoti, kai ji taip pasielgė, tai truko vos kelias sekundes, o fotoaparatai viską užfiksavo… Ir visas straipsnis tiesiog iš piršto laužtas…

Aš nežinojau apie ką tas straipsnis, buvau perskaičius vos kelias eilutes ir man visiškai to užteko, nenorėjau žinoti viso turinio. Širdis krūtinėje net nekrustelėjo, tylėjau.

- Mei… - sumurmėjo Kreigas lūpomis paliesdamas mano rankas. - Pažiūrėk į mane…

Kilstelėjau nieko nematančias akis į jį.

- Tu esi visas mano gyvenimas, myliu tave, aš kvėpuoju tavim… ar galėčiau kada nors liautis? Tik tuomet, kai nebeįstengsiu įkvėpti… - jo balsas skambėjo taip skaudžiai.- Bet tikiu, kad mano siela amžiams pamilo tavąsias akis, balsą, kvapą… Gali išnykti viskas: dangus, saulė, žvaigždės… Viską man atstoji… Neįstengčiau išduoti tavęs.

Gal jis ir sudėjo visą širdį į šiuos žodžius, tačiau jie man atrodė beverčiai, nesugebėjau jų įsileisti į širdį. Kreigas atrėmė galvą į mano kelius. Slinko tylos mynutės.

- Pasakyk, ką nors, - galiausiai neiškentęs sumurmėjo.

- Aš neturiu, ko pasakyti… - atsidusau ir pasistengiau atsistoti.

Iš karto atsidūriau tarp jo rankų.

- Netiki… - pasakė su siaubingu sielvartu balse.

- Kreigai… - atsidusau. - Aš negaliu… man reikia laiko…

- Nejau leisi, kad šis nesusipratimas mus išskirtu? - sunkiai išspaudė žodžius.

- Laiko… - pakartojau, aš tikrai nežinojau ką daryti.

*

Sėdėjau pas Leilani namuose, šiuo metu labai norėjau su ja pasikalbėti, ji man atstojo mamą, kurios seniai neturėjau. Papasakojau savo rūpesčius, neapsisprendimą ką daryti. Aš buvau tokia jauna, viso labo tik aštuoniolikos metų, o jau blaškausi tarp tokių abejonių… Kodėl likimas man paskyrė tokį sudėtingą kelią? Kodėl negalėjau būti, kai dauguma bendraamžių? Juk man tūrėtų rūpėti visai kiti dalykai…

- Aš nežinau… - vis murmėjau po nosimi.

- Ak, mieloji… Geriausia klausyti savo širdies… Ką ji tau sako?

- Tai ką ir visuomet sakė… Mylių jį, tačiau… Nežinau, kaip tai paaiškinti… Aš ir trokštu būti su juo, bet tuo pačiu metu negaliu… Tai sukelia per daug neigiamų minčių…

- Bet tu tiki juo ar ne? - švelniai paklausė.

- Tikriausiai… Jis pasakė tiek daug gražių dalykų…

Leilani atsiduso ir paėmė mane už rankos.

- Aš galiu pasakyti, tai, ką mato mano akys, - šyptelėjo. - Niekada dar gyvenime, o aš jau gana nemažai nugyvenau, nemačiau, kad žmogus žvelgtų taip, kaip Kreigas žvelgia į tave. Jam akimirksniu viskas pradingsta, lieki tik tu, akyse suspindi neaprėpiama šviesa… Aš net galėdavau pasakyti, kad jis galvodavo apie tave, tereikėdavo pažiūrėti į jo veido išraišką ir viskas tapdavo aišku. Nuo tada, kai tu atsiradai, tapai jo visatos centru…

Nuleidau galvą, buvo sunku ir tuo pačiu taip gera to klausytis.

- Norėčiau trumpam nuo visko atitrūkti… - atsidusau. -Viskas per greitai…

Leilani net neįtarė, jog sakydama viskas turėjau omenyje ir visai kitus dalykus.

- Galiu kai ką pasiūlyti… - staiga prabilo. - Mes turime nedidelį namuką už miesto, prie miško. Galėtum ten pabūti kelias dienas jei nori…

Kelis kartus permąsčiau šį pasiūlymą. Visiška ramuma… Man būtent to ir reikėjo, atsiriboti nuo išorinio pasaliau ir tiesiog susivokti savyje.

- Manau tai puiki mintis…

Praėjo dar trys varginančios dienos. Kreigas skambino po kelis kartus į dieną. Mano vienskiemeniai atsakymai į jo klausimus vertė jį jaudintis dar labiau, tačiau niekaip neprisiverčiau apsimesti, jog viskas gerai. Man užtekdavo vos išgirsti jo balsą ir susigraudindavau.

Žingsniavau nedideliu takeliu namo, Leilani išvarė namo, liepė labiau pasirūpinti savimi, tačiau sėdėdama be darbo tik dar labiau klimpstu į vienatvės liūną… Nors ne, aš jau niekada nebebūsiu viena, nusišypsojau. Svarsčiau, kaip aplinkiniams reikės pasakyti šią džiugią naujieną.

Pavakare grįžusi namo įsitaisiau prieš televizorių su milžinišku puodeliu arbatos. Dar niekada gyvenime filmas manęs nėra taip graudinęs kaip šįkart, apsipildavau ašaromis vos išvydus mielesnę sceną, tačiau verkiau su šypsena, visiškai išgyvenau dėl herojų, buvo gera atitrūkti nuo savo išgyvenimų. Pasibaigus jam prasidėjo kitas, susisupusi į apklotą pajutau besiartinantį miegą, tačiau vis negalėjau atsiplėšti nuo televizoriaus, kol galiausiai akių vokai pasidarė tokie sunkūs, jog nebepajėgiau jų pakelti.

 Nuostabus sapnas visiškai užvaldė, jutau, kaip šiltos rankos glosto, kažkieno lūpos šypsosi mano lūpų kamputyje, pasukusi galva prisiglaudžiu prie jų. Viskas atrodė taip tikra…. Išgirdau tylią savo dejonę, rankomis glostau nematomą veidą, pajuntu pirštų prisilietimą po palaidine…

Staiga atsimerkiu, tai buvo per daug tikra. Išsigąstu, kai suprantu, jog kažkas laiko mane apkabinęs ir bučiuoja į kaklą, krupteliu, rankomis įsiremiu į tvirtus pečius.

- Sveika, - išgirstu pažystamą ir tokį išsiilgtą balsą.

Pamatau mėlynas akis. Apstulbusi nesugebu ištarti nė žodžio. Kreigas pirštų galiukais apveda mano praviras lūpas.

- Išgąsdinau? - sumurma.

- Maniau, kad sapnuoju… - galiausiai pratariu, negaliu nuleisti nuo jo akių, taip jo ilgėjausi.

Kreigo veide atsiranda tingi šypsena.

- Žinau, kad sakiau, jo grįšiu tik sekmadienį, tačiau pavyko gauti anksčiau bilietą… Aš taip tavęs ilgėjausi, - priduria priglusdamas prie mano lūpų.

Širdis apsalo, nedrąsiai atsakiau į bučinį, virpančiomis rankomis liečiu išsiilgtąjį veidą, taip trūko jo artumo. Atsitraukiame vienas nuo kito sunkiai alsuodami. Tamsoje žvelgiame vienas į kitą, Kreigo akys ištisa bedugnė traukianti mane, juntu, kaip imu degti iš vidaus. Mano rankos iš lėto paneria po jo megztiniu, jis labiau prisiglaudžia, lūpos vėl susilieja ir jau šią naktį nebeišsiskiria.

 Ryta atsibudau nu bėgamo vandens garso. Praplėšusi akis pastebėjau, kad Kreigo nėra. Atsiverčiau ant nugaros ir įsispoksau į lubas. Nebuvau pasirengusi tokiam susitikimui… Greitai atsikėlusi apsirengiu, man besišukuojant plaukus iš vonios išlenda Kreigas. Žvilgteliu į jį, išėjo su vienu rankšluosčiu aplink juosmenį, nuo plaukų varvėjo vanduo.

- Nenorėjau pažadinti, - pasako kaltu tonu.

- Niekis, - sumurmu ir pabandau prasmukti pro jį į virtuvę.

Tvirta ranka akimirksniu apsiveja man liemenį ir prisitraukia.

- Kur rytinis bučinys? - sumurma į ausį.

Greitai pakšteliu į lūpas ir vėl pabandau prasmukti.

- Mei… - jo balse nebesigirdėjo linksmumo. - Kas yra?

Susiduriu su jo rimtu žvilgsniu, neatlaikiusi nunarinu galvą.

- Tiesiog… Noriu pusryčių… - suburbu.

Pajutau, kaip nusileidžia Kreigo ranka, praslystu pro šoną ir greitai pasislepiu virtuvėje. Iš susijaudinimo kelis kartus vos nesudaužau lėkštės. Įsijuosusi imu tepti sumuštinius, kalnas jau stovi prieš akis, žinau, kad niekas tiek nesuvalgys, tačiau tepu toliau. Kreigas jau persirengęs įsitaiso prie stalo ir stebi mano judesius, nieko nesako. Užplikau jam puodelį kavos ir sau arbatos, kurios išrašė daktaras, padedu sumuštinius. Laime, manęs rytais nepykino, tad sušveičiu jau antrą sumuštinį, Kreigas tuo trapu vis dar kramsnoja pirmąjį, pasiimu trečia ir pagaliau pakeliu į jį akis. Neįstengiau suprasti jo žvilgsnio. Atrodė kažkokios negyvos, įžvelgiau liūdesį, tačiau buvo dar kažkas…

- Nenori man nieko pasakyti? - paklausia užkimusiu balsu.

Norėjau, tačiau neturėjau tam žodžių. Sukaupiu visas jėgas, kad galėčiau prabilti.

- Ne.

- Aš žinau, kad kažkas yra… Prašau, Mei… Negaliu šito pakelt…

Gerklę tarsi kas surakino, negalėjau jam nieko pasakyti, tylėjau žvelgdama į savo puodelį. Ant stalo papteli lašas. Išgirdau, kaip Kreigas greitai pakilo ir priėjęs suima mano sustirusius pirštus, priverčia atsistoti. Nušluosto mano šlapius skruostus ir tvirtai apsikabinęs glosto plaukus. Įsikniaubiu į petį ir pradedu raudoti, nieko negaliu sau padaryti, skaudanti širdis plaka krūtinėje…

Ruošiausi eiti miegoti, kai išgirdau iš tolybių skambant savo telefoną, suradau jį palto kišenėje. Kreigas. Ilgai žiūrėjau į blykčiojantį vardą, nesiryžau pakelti. Kai liovėsi skambėti pamačiau, jog buvo praleisti penki jo skambučiai, išjungiau telefoną ir padėjau ant komodos. Stengiausi užblokuoti visas mintis apie jį, kurios šiuo metu mane slėgė. Nenorėjau svarstyti, kas nutiko tenai Milane, buvo per daug skaudu prisiminus tą nuotrauką. Nepaprastas šaltukas gniaužė man širdį.

Atsigulusi susisukau į kamuoliuką, nepastebėjau, kaip skruostais ėmė riedėti ašaros. Nejau jis galėjo taip pasielgti? Po viso to, kas tarp mūsų buvo? Neapsakomas liūdesys kankino mane… O gal viskas ne taip, kaip atrodė? Juk žurnalistai dažnai viską išpučia… Tačiau tai buvo bučinys ir ne šiaip sau į skruostą, o aistringas, kokio įrodymo dar reikia?

Vienintelė mintis apie mano būsimą vaikelį šiek tiek skaidrino nuotaiką. Niekada apie save nemąsčiau, kaip apie būsimą mamą, tačiau dabar ši mintis atrodė netgi labai reali. Vos pagalvojus apie aksominio švelnumo kūdikio odelę, mažutes rankutes, kurios paskęstų mano delne, nedidelę riestą nosytę, tyras, naivias akis, širdį apimdavo didžiulė laimė. Tačiau staiga mane sukrėtė kita mintis, kas nutiks jei Kreigas nenorės šio vaiko? Jei jis nesidžiaugs, taip kaip aš? Papurčiau galvą, nenorėjau apie tai galvoti. Tai būtų baisu, subyrėtų visas mano pasaulis, tačiau dėl vieno buvau tikra, niekam niekada neleisiu pakenkti savo mažyliui. Net jei ir tektų išsiskirti su Kreigu, jo dalis visada liks su manimi…

*

Atsibudau nuo įkyraus skambučio į duris. Dejuodama išvirtau iš lovos ir nuslinkau iki durų. Galvojau, koks žmogus gali būti toks beširdis.

- Tau viskas gerai? - buvo pirmieji mano išgirsti žodžiai.

Mostelėjau ranka ir plačiai nusižiovavau. Susijaudinusi Tina įžengė į butą ir nesavom akim mane nužiūrėjo.

- Aš taip išsigandau, - atsiduso ji.

Mirksėjau akimis, miegai po truputį sklaidėsi.

- Išsigandai? - nesupratau. - Dėl ko?

- Aš tau kelis kartus skambinau, nėra signalo. O dar sužinojau, kad vakar buvai ligoninėje.

- Iš kur tu tai žinai? - apstulbau.

- Džėjus pasakė.

- O iš kur jis žino.

- Jam skambino Kreigas.

Visiškai nesusigaudžiau.

- O jis iš kur….?

- Nežinau, - greitai pertraukė. - Kalbėjo su kažkuo iš darbo, kas buvo su tavim…

- A, turbūt Leilani.

- Jis baigia išsikraustyti iš proto, šiandien kalbėjau su juo. Be perstojo tau bando prisiskambinti, o iš tavęs jokios žinios, o dar sužinojo, kad buvai nualpusi…

Nuėjau į virtuvę. Šiuo metu aš visiškai stengiausi apie jį negalvoti. Tiesiog neįstengiau išmesti tos nuotraukos iš galvos, o ji vertė mane jaustis blogai.

- Turbūt telefonas išsikrovė…

- Ir nepasigedai jo skambučių?

- Vakar buvo sunki diena.. Anksti nuėjau miegoti.

Tina atidžiai tyrinėjo mano veidą. Šiek tiek susirūpino pamačiusi ratilus po akimis.

- Oi, aš tave pažadinau, atleisk… - tik dabar pastebėjo.

- Niekis… Jau ir taip per daug miegu.

- Klausyk, jeigu aš tau paruoščiau pusryčius, o tu tuo tarpu palystum po dušu? - pasiūlė.

Mintis apie šiltą dušą iš ties viliojo, o ir jėgų nelabai tūrėjau gaminti pusryčius, bučiau pasitenkinusi paprasčiausiu jogurtu. Greit prisiminiau daktaro liepimą daug ir sveikai maitintis.

- Gerai, - sutikau.

- Puiku. Ir paskambink Kreigui… - dar išgirdau uždarydama vonios duris.

Šiltas vanduo sliuogė mano kūnų ramindamas kiekvieną raumenėlį. Visiškai atsigavusi nuėjau į miegamąjį, akis badė gulintis telefonas.

Persirengiau švariais drabužiais ir paspaudžiau įsijungimo mygtuką. Ekrane sužybsėjo informacija apie aštuoniasdešimt septynis praleistus skambučius. Kreigas turbūt nepaleido telefono iš rankų visą naktį. Prisėdusi ant lovos žvelgiau į telefoną, kaip į priešą. Galiausiai paspaudžiau numerio rinkimo mygtuką.

- Mei? - po signalo pasigirdo susijaudinęs balsas.

- Labas… - sumurmėjau.

- Dieve, Mei, kaip aš jaudinaus… - sunkiai atsiduso. - Tau viskas gerai? - naujas susirūpinimo priepuolis.

- Žinoma… Ką tik užgriuvo persigandusi Tina, nevertėjo jos taip vaikyti…

- Persigandusi Tina palyginti su mano savijauta - niekis. Tu negali įsivaizduoti, kaip aš dabar jaučiuosi… Visą naktį tau skambinau, o signalo nėra, ką man galvoti??? O dar paskambinęs Leilani sužinau, kad tu buvai ligoninėje, - jis jau beveik rėkė. - Maniau išprotėsiu, ko tik neprisigalvojau, vienos mintys baisesnės už kitas.

- Man viskas gerai, - nutraukiau jo žodžių maratoną. - O telefonas tiesiog išsikrovė, nepastebėjau.

- Kaip norėčiau dabar sėsti į lėktuvą ir parskristi atgal…

Tylėjau. Nesugalvojau nieko ką galėčiau jam pasakyti.

- Kas nutiko, Mei? - išgirdau tylų klausimą.

Gerklę ėmė gniaužti gniužulas, atitraukiau telefoną ir kelis kartus atsikrenkščiau, nukrito ašara.

- Nieko, - atsakiau, balsas šiek tiek suvirpėjo.

- Mei…

- Em, turiu eiti, Tina kviečia, - greitai pasakiau ir padėjau ragelį.

Išjungiau telefono garsą ir padėjau ant spintelės. Nuėjau į vonią dar kartą atsiprausti.

Prabėgo jau dvi savaitės, kai persikrausčiau gyventi pas Kreigą. Tobulesnio gyvenimo negalėjau įsivaizduoti. Neskaitant kelių pilkų debesėlių.

- Negaliu patikėt, kad jau rytoj išvyksti, - sukuždėjau Kreigui gulėdama šalia.

- Tai truks viso labo savaitę… Nepastebėsi, kaip sugrįšiu. Be to, žinai, kad negaliu atšaukt kelionės, ji buvo planuota jau kelis mėnesius ir yra labai svarbi kompanijai, tai puiki galimybę ją praplėsti, tapti labiau žinomais…

- Suprantu, tačiau aš tavęs labai pasiilgsiu, - sumurmėjau ir pakštelėjau jam į smakrą.

Kreigas nusijuokė ir paglostė plaukus, drybsojom lovoje ištisą vakarą, jau ilgėjomės vienas kito.

- O jei tame Milane tave nuvilios kokia nors manekenė… - susiraukiau.

Kreigas dar garsiau nusijuokė.

- Tu esi vienintelė, kuri geba mane suvilioti…

Vis dar buvau susiraukusi, tad šis pasilenkęs įsisiurbė į lūpas, žinoma, nesugebėjau atsilaikyti. Netrukus prasidėjo švelnios glamonės, kurios ne užilgo tapo vos valdomos. 

- Kraustausi iš proto, - sumurmėjau sau po nosimi traukdamas nuo manęs palaidinę.

- Jei ir toliau taip gadinsi mano rūbus tau tai brangiai atsieis, - sukikenau.

Kažką neaiškaus subambėjęs sau po nosimi užgriuvo ant manęs ir daugiau nebeleido kalbėti. Jutau jo keliaujančias rankas, nekantrumo virpuliai bėgiojo kūnu. Paskendau viską apimančioje malonumų jūroje.

Ryte nubudau viena. Šiek tiek susikrimtau, jog jis manęs nepažadino išeidamas, norėjau atsisveikinti, tačiau ant jo pagalvės radau raštelį „ Kiekvieną sekundę jausiu tave šalia, kad ir kiek kilometrų mus skirtų. Myliu tave. K.D.”

Nusišypsojusi išslinkau iš lovos, šiandien nusimatė apsipirkinėjimas su Tina ir Lėja.

* * *

Su Kreigu susiskambindavau kasdiena, kartais net po kelis kartus. Kad per daug neliūdėčiau dažnai nuvykdavau pas Džėjų ir Tiną, Lėja visada labai apsidžiaugdavo mane pamačius, kelis kartus susitikau su Kreigo tėvais. Jau buvo aštunta diena, kai Kreigas negrįžo, pranešė, jog teks užsilaikyti ilgiau nei tikėjosi. Nusiminusi dėl naujienos išsitempiau Tiną į prekybos centrą.

- Pažvelk, ji idealiai tau tinka, - pasakiau.

Tina sukiojosi prieš veidrodį apsivilkusi naują palaidinę.

- Nežinau, atrodo tokia ryški…

- Tau reikia spalvų! Atrodai gyvesnė, - tikinau.

Tina iš ties atrodė nepakartojamai, gelsvas palaidinės atspalvis dar labiau paryškino jos spindinčius kaštoninius plaukus.

Išpirkusios bemaž pusė parduotuvės nuėjome tiesiai pas ją į namus. Lėja ėmė matuotis visus mūsų parsineštus drabužius, o mes užsiėmėme pietumis.

Eidama namo sumaniau užsukti į darbą, nors ir buvo atostogos, žinojau, jog šiuo metu ten tūrėtu būti Leilani.

- Labas, - sušukau, radau ją prie stalo paišančią kažkokius eskizus.

- Sveika, ką čia darai? - nustebo.

- Turiu marias laisvo laiko… - atsidusau.

Kaip tik tuo momentu pasirodė Gabrielius. Po pastarojo incidento vengiau su juo matytis.

- Nauja spauda, - tepasakė ir apsisukęs pradingo.

Pažiūrėjau į kalną žurnalų, kuriuos padėjo ant stalo.

- Girdėjau, kad kažkokiame žurnale tūrėtų būti straipsnis apie tą konferenciją Milane, juk ten suvažiavo begalės žinomų manekenių… - pasakė Leilani ir pasiėmė vieną iš jų.

Aš taip pat pasiėmiau vieną ir ėmiau vartyti, gal bevartydama trečią žurnalą aptikau, tai kas privertė mane atsistoti. Milžiniškomis raidėmis švietė antraštė: „ Naujas romanas ar kelias prie altoriaus?”. Akimis greitai perbėgau tekstą, kuriame rašė apie žymę manekenę Valeri, kuri pasak žurnalistų buvo nepakartojama ir sugebėdavo užburti kiekvieną jai patinkantį vyrą, turėjusi begale romanų ir kelias neįvykusias vestuves. Labiausia mane šokiravo nuotrauka, kuri užėmė visą puslapį. Daili juodaplaukė su ryškiai raudona suknelė, kuri vos dengė jos ilgas kojas, buvo apsikabinusi tamsiaplaukį vyrą ir godžiai bučiavo jį į lūpas. Blogiausia buvo tai, kad aš jį pažinau… Kreigas.

Pajutau, kaip iš rankų išslydo žurnalas, kambarys susiūbavo po kojomis. Girdėjau susirūpinusį Leilani balsą, tačiau jau nieko neįstengdama jai atsakyti, pasinėriau į tamsą.

*

Pramerkiau akis, kažkas paėmė mane už rankos.

- Mieloji, kaip jautiesi?

Išblyškusi Leilani prisėdo ant lovos. Apsidairiau. Ligoninė.

- Gerai… Manau… - balsas skambėjo vargingai.

- Tuojau pakviesiu daktarą…. - sumurmėjo ir pakilusi išlėkė iš palatos.

Susiraukiau, kaip aš čia atsidūriau? Prireikė kelių minučių, kad atkurčiau paskutinius savo prisiminimus.

Į palatą įžygiavo jaunas daktaras, girdėjau, kaip jis paprašė Leilani pasilikti už durų. Prisigretinęs prie mano lovos pamatavo pulsą, patikrino vyzdžius.

- Sakė, jog krisdama susitrenkėte galvą… - nutęsė. - Nesvaigsta?

Atsakiau neigiamai.

- Regis, jaučiatės gerai… Gana ilgai neatgavote sąmonės, tad padarėme kraujo tyrimus… - kalbėjo atsisėsdamas. - Nežinau, kaip jūs priimsite šią žinią… - padarė nedidelę pauzę. - Jūs laukiatės.

Išpūtusi akis spoksojau į daktarą. Papurčiau galvą.

- To negali būti…

- Tyrimai šimtaprocentiniai.

- Bet… Nesuprantu…

- Reikėtų išsamesnės apžiūros, kad sužinotumėme laiką, jūsų ir vaisiau būklę…

Vis dar nesugebėjau įsisavinti ką tik išgirstų žodžių. 

- Aš laukiuosi? - pakartojau, šie žodžiai taip keistai skambėjo.

Gydytojas maloniai nusišypsojo ir linktelėjo.

Mano ir Kreigo vaikas. Širdis ėmė stipriai plakti, su kiekvienu tvinksniu šiluma sklido po kūną, nusišypsojau.

- Taip, žinoma… - sumurmėjau. - Reikia tyrimų?

- Manau būtų galima juos padaryti dabar pat, bet jei jums, netinka galima ir kitu metu.

- Dabar gerai, - patikinau.

- Puiku, tuomet einu viską sutvarkysiu, atsiūsiu seselę, kad jus palydėtu.

Netrukus į palatą įėjo Leilani, vis dar atrodė susijaudinusi.

- Aš taip išsigandau…

Nusišypsojau.

- Viskas gerai…

- Esi tikra? Man tas daktaras nepatinka, atrodo toks jaunas ir nepatyręs…

- Taip… tik dar reikės padaryti šiokius tokius tyrimus, - pridūriau, kol kas nenorėjau savo didžiąja žinia su kuom nors dalintis.

- Tyrimus? Sakei, kad viskas gerai.

- Tai tik formalumas… Na žinai, kad tikrai nebūtų jokių abejonių… Gali važiuoti namo, parvažiuosiu pati.

- Turbūt juokauji. Nejau manai, kad paliksiu tave čia vieną? - pasipiktino.

Taigi, Leilani prabuvo visą tą laiką, kol dariausi tyrimus, vėliau parvežė namo.

Daktaras ilgai tyrinėjo gautus rezultatus, kol galiausiai man paliepė jokiu būdu nesijaudinti ir labai saugotis, nes organizmas gana nusilpęs ir bet koks sukrėtimas gali pakenkti. Išrašė kelias pakuotes vitaminų ir liepė sveikai maitintis. Pasijutau kalta, per pastarąją savaitę iš tiesų dažnai nevalgiau, nebuvo apetito ir dėl silpnumo eidavau miegoti, net nesusimąsčiau, kad kas nors gali būti ne taip.

Nesugebėjau nupasakoti savo savijautos. Jaučiausi pakylėta. Kiekvieną minutę ši žinia mane vis labiau džiugino, juk po širdimi nešioju mažą stebuklą. Stebuklą, kurį sukūriau su mylimu žmogumi.